Liūdesys arba kodėl žmonės jaučiasi nelaimingi?

„Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausieji žmonės žemėje“ Antanas Škėma.

Ar kada susimąstėte, kas yra laimė?
Gal tai skaisčiai šviečianti saulė ar mėnesiena, kuri naktį nudažo mėlynai? O gal tai tėra skanus sumuštinis po sunkios darbo dienos?
Jei taip, tai kas yra nelaimė?
Nešviečianti saulė ar tamsus naktinis dangus? O gal tai yra per aštri sriuba po varginančios poilsio dienos?
Gal taip, o gal ir ne.


Visi pasaulį matome skirtingai, džiaugiamės ir liūdime dėl skirtingų priežasčių. Todėl pasakyti, kodėl žmonės jaučiasi nelaimingi, yra labai sunku. Tikėtina, kad didžioji dali tiesiog turi per daug laisvo laiko ir yra pernelyg susitelkę į save savo mažame pasaulėlyje, kuriame yra patys svarbiausi. Todėl kapstosi ir kapstosi savo kasdienybės skrynioje, ieškodami už ko nusitverti, kad šiandieną galėtų jaustis nelaimingi. Tačiau išmetę iš jos šiukšles pamatytų, kokie laimingi iš tiesų yra! Turi mylinčią šeimą, šaldytuvą, prikrautą maisto, nuostabius draugus ir gražų, sveiką bei sklidiną gyvybės save. 


Užjaučiu ir nuoširdžiai gedžiu su tais tėvais, kurių vaikų jau nebėra. Verkiu ir nerimauju su tais tėvais, kurių vaikų jau greitai nebebus. Pykstu ir kaltinu pasaulį kartu su tais tėvais, kurių vaikai niekada neišvys spalvų. Taip pat esu laiminga su jais visais, kad jų vaikai turėjo smėlio dėžę, kad vasaros karštom dienom jie maudėsi gaiviam upelio vandeny... Tada jie buvo juk dar laimingi... Manau, kad greitai vėl tokiais ir bus.


Kodėl mes negalime tiesiog būti laimingais? Kodėl mums taip svarbu sumenkinti tai, ką turime, ir išaukštinti tai, ko mums trūksta?

Juk laimingi esame jau vien dėl to, kad esame gyvi!
Manau, kad buvimas nelaimingu yra laikina būsena. Tas, kuris prieš penkias minutes buvo labai nelaimingas, dabar jau yra laimės kūdikis, nes jam galėjo nutikti bet kas, pradedant praeivės šypsena ir baigiant vaikelio gimimu. 


Nesureikšinkime nelaimingumo. Jo nėra. Yra tik laimė, kuri vaikšto paskui mus kiekvieną dieną ir laukia, kol atsigręšime į ją. Todėl kalbėti apie tai, kodėl žmonės jaučiasi nelaimingi yra netikslinga. Reikėtų išsiaiškinti, kodėl jie neįsileidžia laimės į savo gyvenimą.


Siūlau galvoti, apie tai, kiek daug mes turime ir kiek daug dar turėsime, nes laimė susideda ne vien iš didelių dalykų, ji sklidina smulkmenų.
Aš esu laiminga. Tu esi laimingas. Mes esame laimingi. Padarykime visus pasaulyje laimingus!


                                                                                                                                                                                                         Laura.