Liūdesys arba kodėl žmonės jaučiasi nelaimingi?

„Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausieji žmonės žemėje“ Antanas Škėma.

Ar kada susimąstėte, kas yra laimė?
Gal tai skaisčiai šviečianti saulė ar mėnesiena, kuri naktį nudažo mėlynai? O gal tai tėra skanus sumuštinis po sunkios darbo dienos?
Jei taip, tai kas yra nelaimė?
Nešviečianti saulė ar tamsus naktinis dangus? O gal tai yra per aštri sriuba po varginančios poilsio dienos?
Gal taip, o gal ir ne.


Visi pasaulį matome skirtingai, džiaugiamės ir liūdime dėl skirtingų priežasčių. Todėl pasakyti, kodėl žmonės jaučiasi nelaimingi, yra labai sunku. Tikėtina, kad didžioji dali tiesiog turi per daug laisvo laiko ir yra pernelyg susitelkę į save savo mažame pasaulėlyje, kuriame yra patys svarbiausi. Todėl kapstosi ir kapstosi savo kasdienybės skrynioje, ieškodami už ko nusitverti, kad šiandieną galėtų jaustis nelaimingi. Tačiau išmetę iš jos šiukšles pamatytų, kokie laimingi iš tiesų yra! Turi mylinčią šeimą, šaldytuvą, prikrautą maisto, nuostabius draugus ir gražų, sveiką bei sklidiną gyvybės save. 


Užjaučiu ir nuoširdžiai gedžiu su tais tėvais, kurių vaikų jau nebėra. Verkiu ir nerimauju su tais tėvais, kurių vaikų jau greitai nebebus. Pykstu ir kaltinu pasaulį kartu su tais tėvais, kurių vaikai niekada neišvys spalvų. Taip pat esu laiminga su jais visais, kad jų vaikai turėjo smėlio dėžę, kad vasaros karštom dienom jie maudėsi gaiviam upelio vandeny... Tada jie buvo juk dar laimingi... Manau, kad greitai vėl tokiais ir bus.


Kodėl mes negalime tiesiog būti laimingais? Kodėl mums taip svarbu sumenkinti tai, ką turime, ir išaukštinti tai, ko mums trūksta?

Juk laimingi esame jau vien dėl to, kad esame gyvi!
Manau, kad buvimas nelaimingu yra laikina būsena. Tas, kuris prieš penkias minutes buvo labai nelaimingas, dabar jau yra laimės kūdikis, nes jam galėjo nutikti bet kas, pradedant praeivės šypsena ir baigiant vaikelio gimimu. 


Nesureikšinkime nelaimingumo. Jo nėra. Yra tik laimė, kuri vaikšto paskui mus kiekvieną dieną ir laukia, kol atsigręšime į ją. Todėl kalbėti apie tai, kodėl žmonės jaučiasi nelaimingi yra netikslinga. Reikėtų išsiaiškinti, kodėl jie neįsileidžia laimės į savo gyvenimą.


Siūlau galvoti, apie tai, kiek daug mes turime ir kiek daug dar turėsime, nes laimė susideda ne vien iš didelių dalykų, ji sklidina smulkmenų.
Aš esu laiminga. Tu esi laimingas. Mes esame laimingi. Padarykime visus pasaulyje laimingus!


                                                                                                                                                                                                         Laura.

Ninos Dobrev stilius

Šį kartą noriu su jumis padiskutuoti apie seriale "Vampyro dienoraščiai" išgarsėjusios Ninos Dobrev (vaidina Eleną Gilbert ir Kateriną Pierce) stiliuką.






1 nuotrauka:

Stilius: Juoda ir balta - niekada neišeina iš mados. Skrybėlė - puikus stiliaus akcentas. Akiniai nuo saulės taip pat puošia, nepamirškime ir rankinuko ant peties. Batus nuspręsta autis rusvus - prie ko dera jie? Jei Nina visa būtų vien balta juoda, atrodytų per daug nuobodžiai, batai šiek tiek paįvairina stilių.
Kopijuok: Niekada nepamiršk, jog juoda ir balta buvo, yra ir bus klasika. Madingai atrodysi pasirinkusi ilgą megstuką ir trumpus šortukus.


2 nuotrauka:

Stilius: Tikra moteriškė! Taip apsirengusi Nina atrodo darbingos nuotaikos. Jai labai tinka aptempta ryški suknelė ir laisvas, bet figūrą pabrėžiantis švarkelis. Batai irgi neiškrenta iš konteksto - puikiai tinka prie švarkelio. Taip pat nepamiršta ir akinių nuo saulės - vasarą daug labiau tinka jie, nei kepurė su snapeliu (nebent prie kitokio stiliaus). Beje, jei pastebėjot - Nina su tais pačiais akiniais ir pirmoje, ir antroje nuotraukoje. 
Kopijuok: Jei nori sukurti rimtą, ne vėjavaikišką įvaizdį - rinkis švarkelį. Šiais metais jie taip pat neišeina iš mados! Vasarą niekada nepamaišo ir akiniai nuo saulės :)


3 nuotrauka: 

Stilius: Itin traukia akį! Su tokia suknia, nei viena mergina neliks nepastebėta! Krūtinė ganėtinai atvira, tačiau prie to puikiai dera lengvi aukštakulniai. Šukuosena taip pat parinkta taip, kad dar labiau paryškintų vakarinį įvaizdį. Makiažas irgi vakarinis, tamsus, bet itin išryškinantis gražias akis.  
Kopijuok:  Nepamiršk, kad stiliaus kūrime dalyvauja ne tik drabužiai, bet makiažas ir šukuosena. Vakare rinkis puošnesnę šukuoseną - susigarbanok galiukus, arba susisuk kuodelį. O makiažas vakare irgi turi būti ryškesnis, nei dieną. Sužibėk!


4 nuotrauka:

Stilius: Itin vasariška ir moteriška... Ilga suknelė visada suteikia išskirtinumo, moteriškumo, aristokratiškumo. Dar dailiau atrodo raštais išmarginta suknia. Plaukai vėl gi garbanoti - Nina tokius renkasi, kai būna apsirengusi itin puošniai. Taip pat prie suknelės tinka lengvutis megstukas, kuris pabrėžia lengvą, vasarišką įvaizdį ir suteikia jaukumo.
Kopijuok: Vasarą rinkis ilgą suknelę! Ji ne tik pagražins, bet ir paaukštins - suteiks papildomo ūgio. Prie suknelių puikiai dera plonas diržas - nepamiršk jo, jei nori labiau pabrėžti figūrą, atrodyti kūdesnė.

O kuris Ninos Dobrev stilius labiausiai patinka tau? 
 



                                      Daugiau Ninos stiliaus nuotraukų:

Paprastai, bet ne prastai

Madingas pasivaikščiojimas

Nina mėgsta mėlyną spalvą!

Elegantiška dama

Įdomus suknelės dizainas!

Miela ir vasariška :)

   

                                                                                                                                       Evelina.

NSO

Manau, būtų visai įdomu sužinoti ką nors mistiško... Pavyzdžiui, apie NSO. Apie ateivius žemėje...
Mes pateikiame straipsnį apie keistus skraidančius objektus, o čia jau jums spręsti - tikėti tuo ar ne...


Yra manoma, kad NSO bazės gali būti įkurtos Mėnulyje, jūrų ir vandenynų dugne, kur nežemiškieji objektai patikimai paslėpti nuo žmonių akių. Tačiau ufologai vis labiau įsitikina, kad ateiviai savo angarus įsirengia kai kuriuose ežeruose – ir tai nežiūrint į tai, kad žmonėms tokiose vietose žymiai lengviau pastebėti skraidančius aparatus.

Dabar jau nebėra jokių abejonių, kad ateivių bazė veikė (o gal ir dabar vis dar veikia) Kri ežero (Cry) Kanadoje dugne. XX amžiaus 8-o dešimtmečio pradžioje vietiniai gyventojai ne kartą pastebėjo virš ežero skrendančius keistus objektus, iš kurių ne vienas greitai panerdavo į vandenį. Bet kuris žemiškasis skraidantis aparatas tokiu greičiu atsitrenkęs į vandenį tikrai būtų subyrėjęs.

Amerikiečių ufologas Polas Stounhilas pasakoja, kad ežero tyrimas prasidėjo 1971-ais metais, kai daugiau nei 50 liudininkų pasakojo, kad nuo labai didelio disko formos NSO, pakibusio ore virš ežero, atsiskyrė kažkoks didelis stačiakampis daiktas ir pūkštelėjo į vandenį. Ežero gylis toje vietoje siekia 45 m, tačiau narai niekaip negalėjo pasiekti dugno, nes jiems po vandeniu imdavo labai skaudėti galvą. Leidžiantis gilyn šis skausmas vis stiprėjo. Buvo nuspręsta į tą vietą nuleisti automatinį aparatą su televizijos kamera. Aparato nuleidimo metu ežero dugne atsirado žalsvas švytėjimas, kuris greitai stiprėjo. Po to trosus kažkas timptelėjo, tarsi juos būtų pačiupusi milžiniška ranka, ir juos nutraukė. Taip tyrinėtojai neteko savo aparato.

1978-ais metais ežero dugnas buvo tiriamas echolotu. Tyrimo metu buvo pastebėti du taisyklingos formos ovaliniai išsikišimai. Jų kilmė liko nežinoma. Buvo dar kartą pabandyta išžvalgyti dugną su televizijos kameros pagalba. Šis bandymas irgi baigėsi nesėkme – vos tik pradėjus leistis į vandenį, visi prietaisai nustojo veikti, kaip paprastai būna NSO atveju.

Gana patikimi įrodymai yra apie NSO bazės egzistavimą Gaipo ežere Argentinoje. NSO pasirodymai virš ežero ar jo apylinkėse yra labai dažni. Gaipo ežero pakrantėse gyvenantys kečua genties indėnai bijo skraidančių objektų ir slepiasi, kai šie artėja prie ežero. Indėnai yra įsitikinę, kad tai burtininkai ir raganos įgavo diskų ir sferų pavidalus, kad būtų patogiau medžioti žmones. Nežiūrint į visas šias anomalijas, nebuvo atlikta netgi paviršutiniško Gaipo ežero tyrimo.




Argentinoje yra dar vienas ežeras, kurio dugne, kaip manoma, jau daugelį metų randasi kažkas paslaptingo. Yra manoma, kad visa tai susiję su NSO, tačiau skraidantieji aparatai šioje vietoje pasirodo ne dažniau, nei kitose mūsų planetos vietose.
Ramonas Kasona, mažo vietinio restorano savininkas pasakoja: „Mano tėvas pasakojo, kad kažkada į ežerą nusileido didžiulis disko formos NSO. Niekas nematė, kad šis aparatas būtų iškilęs atgal, nors žmonės nuo to laiko akylai stebi ežerą”.

Šis ežeras vadinasi Salatina. Keliautojai ir vietiniai gyventojai tikina, kad šiame ežere galima atsidurti tarsi nesvarumo būklėje ir virš ežero pakilti 1 m ar net aukščiau. Tačiau šis reiškinys ne visada pasireiškia. Turistai, kurie prie ežero atvyksta būtent dėl šio reiškinio, ištisas savaites laukia, kol pasireikš paslaptinga anomalija. Pakilti virš vandens pasiseka nedaugeliui, tik patiems kantriausiems.
Virš Salatino ežero kur kas dažniau, nei pakilimas į orą, fiksuojamas trumpalaikis nepaaiškinamas žmonių svorio sumažėjimas. Fizikas Karlosas Penas, kuris ežero anomalijas tiria daugiau nei 10 metų, pasakoja: „Gravitacija „išsijungia” labai mažuose ploteliuose ir trumpam laikui. Mes iš anksto negalime nuspėti kur ir kada pasireikš šis reiškinys. Kartais jo nebūna ištisas savaites. O štai vieną balandžio dieną vidurdienį per 5 minučių laiko tarpą gravitacija visiškai išnyko net 3 kartus. Dėl to į orą pakilo keturi žmonės. Šiuose plotuose ir vanduo elgėsi taip, tarsi būtų nesvarumo būsenoje”.

Pagal vieną iš versijų, Salatinos ežero dugne esantis NSO laikas nuo laiko pasiunčia signalus kažkam į kosmosą. Būtent tomis minutėmis ir sutrinka gravitacija.

Intriguoja, tiesa? Rodos, gyvenam ramų gyvenimą - kasryt pėdinam į mokyklą, valgom, žaidžiam su jaunesniais broliais/sesėm, darom namų darbus, atostogaujam pajūry, miegam šiltose lovose, susitinkam su draugais, geriam karštą arbatą... bet net bijome pagalvoti apie ką nors tokio, kuo sunku patikėti. O kas, jei tai tiesa? Jei ne mes vieni čia toje žemėje, gal yra ir kitų keistų būtybių?...



                                                                                                                                          Evelina.

KONKURSAS!

PRIZAS iš ties vertas dėmesio: madingas pakabukas "narvelis"! Ilga grandinėlė, durelės narvelyje atsidaro!


O laimėti yra labai paprasta! Tiesiog turi būti aktyvi.


Kaip būti aktyviai?  

* Visų pirma - turi tapti blog'o Sweet Vanilla sekėja (įėjus į blog'ą, dešinėje pusėje viršuje, pamatysi mini skyrelį "Sekėjai". Spausk ant mėlyno mygtuko "Prisijungti prie svetainės")
* Skaityti visus rašomus straipsnius
* Juos komentuoti išreiškiant savo nuomonę


Laimėtoja bus renkama burtų keliu, iš visų, įvykdžiusių pateiktus punktus, kovo 3O dieną!

 
Sėkmės
                  visoms
                                  dalyvaujančioms
                                                                  konkurse!






 


P.S. Mielieji, rašydamos kiekvieną straipsnį stengiamės tik dėl jūsų! Mums labai svarbi jūsų nuomonė. O jei ir TU nori rašyti šiame blog'e - junkis prie mūsų kompanijos! http://sweetvanilla0.blogspot.com/p/tapk-rasytoja.html laukiame tavo laiško!




 
                                                                                          Evelina.

Ne tik dega...

Visi esame matę degančią... žvakę! Taip, būtent, šiandien kalbėsiu apie žvakes. Jos ne tik šviečia...

Prieš elektros išradimą žvakės bei žibalinės lempos buvo naudojamos apšvietimui.  Iki XX amžiaus žvakės buvo labiausiai paplitusios Šiaurės Europoje. Pietų Europoje ir Viduržemio jūros regione buvo naudojamos žibalinės lempos. Dabar žvakės dažniausiai naudojamos dėl jų kvapo jos sukuria minkštą, šiltą ir romantišką atmosferą.

Evoliucija

Primityviausią žvakės variantą — duobutė akmenyje, užpildyta gyvulių taukais — mūsų protėviai naudojo dar akmens amžiuje. Vėliau atsirado ir kitokių žvakės variantų. Pavyzdžiui, senovės egiptiečiai degino nendres, išmirkytas dervoje. Romėnai naudojo molinį dubenėlį su kietais taukais (pavyzdžiui, avies), įstatę į jo vidurį dagtį. Subtilesni kinai ir japonai patys pirmieji pradėjo rinkti vašką ir sukti jį plonais vamzdeliais. Indėnai degino užmautą ant pagalio riebią džiovintą žuvį. Irane tam buvo naudojama neišvalyta nafta. Europoje mažą lazdelę įmerkdavo į žuvies taukus. Apskritai mūsų protėviai naudojo viską, kas pasitaikydavo po ranka ir ilgai degdavo.

Bičių vaškas degė ilgiau ir ryškiau todėl tapo populiaresnis. Tačiau leisti sau tokią prabangą galėjo tik turtingi žmonės ir bažnyčios.

Žvakių gamybos technologija pasikeitė tik XV amžiuje — žmonės nebenardindavo dagties į skystą vašką, nes pastebėjo, kad kur kas naudingiau yra jį aplieti vašku ir leisti sukietėti. Na, o šio šimtmečio romantikus pakerėjo baltas ir šviečiantis vaško stiebas, ir žvakė tapo ne tik šviesos šaltiniu, bet ir interjero puošmena.

XVI amžiuje pasirodė pirmosios žvakidės — iš pradžių tai buvo paprasti akmeniniai padėklai su skylėmis žvakėms. Šviesos šaltinis persikėlė nuo sienų, kur buvo daugelį amžių, į stalo centrą... Buvo pradėtos gaminti  žvakidės su įvairiais puošybos elementais, grakščiai išraižytos akmeninės, porcelianinės — su subtilaus grožio piešiniais. 

ŽVAKĖ ATSPINDI ŠEIMININKĄ?

žvakių forma nemažai gali pasakyti apie šeimininko charakterį.

* Konservatyviems žmonėms patinka klasikinės tiesios žvakės.

* Romantiškos, nervingos ir subtilios sielos asmenybės mėgsta į viršų siaurėjančias žvakes. Beje, tokiems žmonėms patinka ir gėlių formos žvakės.

* Storą ir trumpą žvakę tikriausiai nusipirks linksmas, geras ir paprastas žmogus.

* Apvalios žvakės rodo šeimininko egoizmą ir savimeilę.

* Kvadratinės formos žvakes mėgsta ryžtingos ir valingos asmenybės. Jeigu tokia žvakė stovi masyvioje žvakidėje — prieš jus sunkaus charakterio šefas.

*Piramidės ir trikampio formos žvakes renkasi pedagogai ir „gyvenimo mokytojai“.

*O neeiliniai, nepastovaus charakterio žmonės neįprastų formų žvakes.

NULEMIA LIKIMĄ...

* Smilkstantys dagties suodžiai — nepažįstamojo pasirodymas arba laiškas tam, kuris sėdi arčiausiai žvakės.

* Plevenanti į visas puses be akivaizdžios priežasties liepsna pranašauja vėjuotus orus.

* Jeigu žvakę sunku uždegti, bus lietaus.

* Mėlyna žvakės liepsna reiškia besiartinančius šalčius.

* Negalima uždegti žvakės nuo židinio arba krosnies ugnies.

* Atsitiktinai užpūsti žvakę — vestuvės.

* Sudegusi iki pat galo žvakė — laukite nesėkmės.

* Kūčių naktį deganti žvakė atneš į namus šilumą ir gerovę.

Ačiū, kad skaitėt... Malonaus vakaro!

LAURA

Interviu su blogo kūrėja Evelina

Už lango graži žiema, o Mes su Evelina šnekučiuojamės prie arbatos puodelio. Buvo nuostabi popietė!
Artimiau susipažinusi su šio blogo kūrėja supratau, kad ji tikrai labai malonus žmogus. Paskaitę pamatysite patys!

Laura: Labas, Evelina!

Evelina: Sveika :)

Laura: Prieisiu iš karto prie reikalo... Kaip kilo mintis sukurti blog'ą,ilgai delsei, kol sukūrei?

Evelina: Buvo šeštadienio popietė. Žinojau, kad jau yra naujas žurnalo „LUKA” numeris. Taigi nupėdinau iki parduotuvės ir nusipirkau jį. Skaičiau kiekvieną straipsnį, vienas iš jų buvo apie merginas, rašančias savo blogus apie dizainą, madas. Iš pradžių straipsnis pasirodė nevertas skaitymo, tačiau kitą dieną, kai vėl paėmiau žurnalą į rankas, susidomėjau. Blogas... hm... pasirodė visai įdomu. Įsijungiau internetą, sužinojau, kad tai visiškai nemokama, ir ganėtinai paprasta bei įdomu. Geriau pabandyti, nei nebandyti. Taigi ėmiau tą blogą, ir sukūriau. Delsti ilgai neteko, buvo įdomu.

Laura: Labai įdomi istorija!!! O kaip kilo pavadinimas „Sweet Vanilla”?

Evelina: Na, kai pradedi kurti blogą, kompiuteris paprašo blogo pavadinimo. Nelieka kitos išeities kaip jį parašyti. Taigi, nusprendžiau jį pavadinti nelietuviškai... o angliškai. Labai mėgstu visokius „saldžius” pavadinimus. Pavyzdžiui mano el. dienyno prisijungimo vardas yra „vanile.cinamonas”  Taigi ir čia, vėl ta vanilė man vaidentis pradėjo. O kadangi nusprendžiau, dėl angliško pavadinimo, iš vanilės pasidarė vanilla. Bet to neužteko. Kaip jums blogo pavadinimas „Vanilla”  Nesąmonė, nepatraukia akies. Reikėjo kažkokio būdvardžio. Na ir kokia gi gali būti vanilė? Saldi! Taigi, taip gimė blogo pavadinimas „Sweet Vanilla”  :)

Laura: Tikrai ne kiekvienas galėtų sugalvoti tokį pavadinimą!

O dabar gal ne apie blog'ą?

Papasakok šiek tiek apie save. Iš kur esi, kelintoje klasėje mokaisi, kiek tau metų?

Evelina: Ech... nėra čia ką pasakoti. Esu aš iš Paukščių Tako galaktikos, Žemės, Europos, Lietuvos, Vilniaus, Pilaitės. Poryt kraustomės į namą, kuris yra Mačiuliškėse. Mokausi septintoje klasėje, man trylika. Turiu ketverių metų sesę, ir šešerių mėnesių broliuką :)

Laura: Poryt kraustaisi?! Ar lauki? Negaila palikti tos gražios Pilaitės? :)
Ar teks keisti ir mokyklą? O ką jau kalbėti apie naują vietą... 

Evelina: Taip, labai laukiu! Daug geriau gyventi erdviame name, nei ankštame butuke. Gaila tik todėl, kad čia gyvenau nuo ketverių, taigi čia tarsi mano vaikystės namai...  Mokyklos keisti tikrai nereikės, nes iki mokyklos atstumas bus toks pats, na, gal keliais kilometrais toliau. Kadangi namą statėm patys (na, darbininkai), o ne pirkom jau pastatytą, tai vieta ne per naujausia - čia atvykstam vos ne kiekvieną savaitgalį jau porą metų. Bet labai laukiu kraustymosi, noriu tos erdvės ir tobulo dizaino! :)

Laura: O ką veiki laisvalaikiu? 

Evelina: Laisvalaikiu labiausiai mėgstu... miegoti! Galima pailsėti nuo mokyklos. Miegas, miegas ir dar kartą miegas! O šiaip, su tėvais važiuojam į gamtą pasivaikščioti, išgerti arbatos su sumuštiniais (gamtoje maistas tampa šimtą kartų skanesnis!), arba einu į miestą su draugais :) Be abejo, labai mėgstu rašyti!

Laura: O ar rašymas užima daug vietos tavo gyvenime?

Evelina: Kai tik yra laiko. Dažniausia rašyti tenka per lietuvių kalbos pamokas. Visada, kai mokytoja klasei pasako „Kitą ketvirtadienį rašysime rašinį”  aš vienintelė sušunku „Jėėėėėė!”  tarp kitų „O ne...”  Taip pat, savaitgaliais prisėdu prie kompiuterio, kur rašau apysaką, šiuo metų esu sukūrusi jau 8O puslapių. Mama sako, kad reikės nunešti į leidyklą, ir išleisti knygą. Žinoma, man tai ne prie širdies, bet žinot - tos mamos... Taigi, kiekvieną savaitgalį prie tų 8O puslapių pridedu po dar kelis. Ne taip lengva rasti minčių tokiai ilgai istorijai! Taip pat, kai būna nuotaika, pasiimu storą sąsiuvinį arba popieriaus lapą ir rašau rašinius. Trumpesnius, žinoma. Taigi, rašymas mano gyvenime užima... savaitgalius!!

Laura: Oho! Apysaka... Skamba labai įdomiai! Ar sulauksime bloge tavo apysakos ištraukų?

Evelina: Tikriausiai ne... Šį blogą sukūriau įdomiems straipsniams, kad merginos galėtų pasiskaitinėti apie madas, grožį, mitybą, įdomų laisvalaikio praleidimą, rekomendacijas ir pan. O apysaka yra tiesiog mano kūryba, taigi, jei būtų susidomėjusių, galėčiau atsiųsti juodraštinį variantą, bet į blogą kelti neplanuoju.

Laura: Ech... O taip sudominai!

Evelina: Jei yra susidomėjusių - prašom! Laukiu laiškų sweet.vanilla.diary@gmail.com
Būtinai atsiųsčiau tiek, kiek esu parašius šiuo metu.

Laura: Na, o kaip dėl profesijos? Ar jau matai save ateityje? 

Evelina: Nepavyksta savęs ateity pamatyti. Stengiuosi atrasti save, paieškos vis daugiau rezultatų duoda, bet niekaip nepavyksta rasti būtent tos profesijos, kuri skirta man. Planuoju ateitį su savo sukurtu verslu. Problema tame, kad nežinau, kas tai gali būti per verslas. Buvo įvairių svarstymų - gal įkurti po pamokinės veiklos centrą, gal... Ech, net nežinau dabar. Reikia tą verslą su gabumais susieti. Tai turėtų būti susiję su meniška veikla. Užaugsim, pamatysim!

Laura: Ką gi... Manau, kad baigsime tavo palinkėjimu "Sweet Vanilla" skaitytojoms!

Evelina: Noriu palinkėti, kad atrastumėte save. Tai, kas jums iš tiesų prie širdies. Tai gali būti jojimas, siuvimas, dainavimas, piešimas... Svarbiausia, kad suprastumėte, jog tai skirta jums! Žinoma, noriu palinkėti, kad nepamirštumėte iš šio blogo - stengsimės čia rašyti taip, kad jums būtų kuo įdomiau!
"Sweet Vanilla" - užsuk! ;)


Nuoširdžiai dėkoju Evelinai,  sutikusiai duoti interviu :) 

Laura.

IEŠKOME RAŠYTOJŲ

Rašykite į el. paštą sweet.vanilla.diary@gmail.com Ką rašyti rasi ČIA.Lauksime jūsų laiškų!!!