Vienatvė - siekiamybė ar kliūtis?

Vienatvė - siekiamybė ar kliūtis?

Šiandien pasirodysiu su tokiu gan aktualiu rašiniu. Tai nėra straipsnis. Rašinys ir mano nuomonės išreiškimas. Gero skaitymo!

Visi esame buvę vieniši. Ar ilgam, ar trumpam, bet buvome. Būna dienų, kai į mokyklą neateina tavo draugė, ar tiesiog tavęs nepalaukęs klasiokas nueina savais keliais ir kabinetą, kuriame vyks pamoka turime pasiekti vieni, o gal esame vieniši dėl to, kad mus įskaudino? Gal patys įskaudinome ir ant mūsų pyksta? Vieni jaučiasi labai vieniši ir visiškai palikti, nes nėra pratę, o kitiems tai jau kasdienybė ir nieko nuostabaus ar neįprasto. Tačiau ar kada susimąstėme, kad vienišam būti gerai? Eini ir nereikia galvoti apie nieką kitą. Galime pabūti tais egoistais, kurie nė minutės neatsitraukia nuo paties savęs ir dėl to nėra kaltinami, ar įžeidinėjami. Be abejo, yra ir kitas pliusas - daugiau pastebėsi. Taip, eidami vieni ir negalvodami apie save pastebime daug daugiau nei, kad būdami su draugais. Pastebime tų netikėtų detalių aplinkoje. Gal pastebime, kad vienas, kitas vaikas yra be uniformos, nors būdami su draugais apie tai negalvojame. 

Vienatvė yra sąvoka, kurią kiekvienas suprantame skirtingai. Kiekvienas vienatvę jaučiame, išgyvename ir stengiamės įveikti kitaip. Tačiau tų būdų nėra daug. Arba tu būdamas vienas užsidarai savyje ir daugiau neprisileidi žmonių, nes bijai vėl būti įskaudintas, arba tu pilnai kiek gali atsiveri ir stengiesi būti atviras, tačiau ne per daug. Tu stengiesi su visais bendrauti, nes esi ragavęs to kartaus vienatvės jausmo. Nebėgi nuo savęs. Pripažįsti savo klaidas, jas taisai. Pripažįsti, kad esi kitoks, kažkuo nusikaltęs. Tu tiesiog nesistengi bėgti nuo savo jausmų ir bėdų. Viską sprendi iki galo. Tu to išmoksti tik nors kartą rimtai pasijautęs vienišas. Tai ar gali vienatvė būti siekiamybė? Tikrai gali, tačiau tai nebus taip trokštama kaip nauja Bugatti mašina. Vienatvė bus dažno trokštama tada, kai išmoksime gyventi ir būti savimi. Kiekvienas iš mūsų viduje esame nuskriaustas ir paliktas vaikas, kuris neturi su kuo kalbėtis. Jis užsisklendęs savyje, beširdis egoistas. Jis ieško žmogaus, kuriam galėtų pasipasakoti. Draugo. Tikro draugo, kuriuo pasitikės. Kuris neišduos paslapčių ir nesijuok iš tavo baimių. Ir štai tavo tariamo draugo viduje pasirodo tas mažas vaikis, egoistas, kuriam tu nerūpi. Jis viską papasakoja kitam. Nesijaučia nė trupučio kaltas. Ir jo pasąmonėje tik "Aš nekaltas. Juk mes visi tokie." Tai po velniu, žmogau! Atsibusk, išlįsk iš to pilko pasaulinio purvo. Būk kitoks. Būk tikras. Tikėk savimi. Įgyk pasitikėjimą. Būk visada toks tyras, kaip šaltinio vanduo. Būk draugas.

Laura